Europa šiemet minėjo Vaterlo mūšio 200-ąsias metines. Ta
proga keletas žodžių apie neseniai Vilniaus senamiestyje surastus radinius, susijusius su Napoleono
kariuomenės apsilankymu mūsų sostinėje.
Kasinėjant Pranciškonų gatvėje vieno ūkinio pastato viduje radome beveik
pusšimtį Napoleono armijos uniforminių sagų. Sagos rastos kažkada buvusiame
nedideliame sandėliuke, kur greičiausiai buvo sumesti kareiviški
mundurai, priklausę skirtingiems Napoleono Didžiosios Armijos daliniams. Kiekvienam Prancūzijos kariuomenės daliniui buvo siuvamos skirtingų spalvų uniformos, joms
gamintos sagos ir kitokie ženklai, ant kurių buvo užrašomas dalinio numeris
arba pavadinimas. Kario uniformoje buvo kelios dešimtys sagų.
 |
| 1 pav. 94-ojo ir 26-ojo linijinių pėstininkų pulkų ir Imperatoriškosios gvardijos sagos Fig. 1. Buttons of 94th and 26th linear infantry regiments and Imperial guards |
 |
| 2 pav. Rė (1-3) ir Valchereno (4) salų drausmės pulkų sagos Fig. 2. Buttons of disciplinary units - Régiment Pénal de l'Ile de Ré (1-3) and Régiment Pénal de Walcheren (4) |
Rečiau pasitaikančios sagos yra su dalinių pavadinimų užrašais. Daugiausia buvo sagų su užrašu „RÉGIM‘. DE L'ILE DE RÉ“. Tai yra Rė salos pėstininkų drausmės pulko munduro sagos. Pulkas šiuo pavadinimu gyvavo labai trumpai. Jis pradėtas formuoti imperatoriaus Napoleono Bonaparto 1811 m. sausio 24 d. įsaku ir buvo sudarytas iš vengiančių tarnybos (verktinių), dezertyrų ir nusikaltėlių. 1812 m rugsėjo mėn. pulkas pervadintas į 132-ąjį linijinį pėstininkų pulką. Šis dalinys dalyvavo Rusijos kampanijoje, ypač pasižymėjo mūšyje prie Valkavisko. Pulkas dvi dienas (1812.11.14-16) gynė perkėlą per Ros upę atlaikydamas 33000 Rusijos kareivių puolimą. 1813 m. sausio 22 d. pulko vadovybė kartu su dalinio likučiais pasiekė Varšuvą. 470 km maršo metu maždaug pusė jo kareivių sušalo ar mirė nuo bado ir išsekimo. Panaši ir 2-ojo Valchereno salos drausmės pulko (Régiment Pénal de Walcheren) istorija.
Karinių kampanijų metu sagos neretai ištrūkdavo ir pasimesdavo, todėl kariai pakeisdavo jas seniau naudotų mundurų sagomis. Rasta sagutė (pav. 3:1) su Prancūzijos revoliucijos simboliais - liktoriaus fascija su užmauta Frygijos (laisvės) kepure. Tokios sagos naudotos visų linijinių pėstininkų pulkų uniformoms 1792-3 metais, t. y. iš karto po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.
Pasitaikė viena saga, priklausiusi Imperatoriškosios žandarmerijos rezervo 10-ojo legiono Ariežo departamento būriui (pav. 3:2). Žandarmerijos rezervo būriai saugodavo kalėjimus, kitus valstybinius pastatus. Priklausomai nuo departamento dydžio ir saugomų objekto skaičiaus būriai buvo skirtingo dydžio. Arježo departamento būrys buvo 6-osios klasės, t. y. jį sudarė tik 36 žmonės. Reguliarioji kariuomenė būdavo nuolat papildoma kariais iš rezervo būrių. 1812 metais iš visų 107 žandarmerijos rezervo būrių į kariuomenę buvo paimti 1053 žmonės.
Tačiau įdomiausias radinys yra signetinis žiedas su karneolio gema, kuri išraižyta arabiškus rašmenis primenančiais simboliais. Pats žiedas, atrodo, yra sidabrinis, paauksuotas, jo lankelis nulūžęs. Kitoje žiedo akutės pusėje įbrėžti susikertantys, saulutę sudarantys brūkšniai.
Pusbrangis karneolio akmuo juvelyrikoje naudotas nuo seniausių laikų - papuošalai su karneoliu buvo gaminami Senovės Egipte, Kretos-Mikėnų kultūroje, signetinius žiedus su karneolio akute plačiai naudojo romėnai. Arabų kraštuose signetiniai žiedai naudoti korespondencijai antspauduoti. Skirtingai nuo europietiškų, kurie buvo spaudžiami į vašką, arabiški spaudai buvo tepami rašalu ir spaudžiami ant popieriaus. Spauduose dažnai būdavo užrašomas savininko vardas arba inicialai. Prancūzijoje tokias gemas su arabiškais rašmenimis vadino turkiškais akmenėliais, tačiau iš tikrųjų jos kilusios iš Irano, Afganistano ir kitų arabų šalių. Vilniaus universiteto Orientalistikos centro arabų kalbų specialistai nustatė, kad žiedo akutėje išraižyti ženklai nėra arabiški rašmenys (už konsultacijas nuoširdžiai dėkoju arabų kalbų ekspertui Algimantui Litvinui ir jo kolegoms).
Signetinis žiedas su arabiškos stilistikos raižiniais yra unikalus radinys Lietuvos ir kaimyninių kraštų archeologinėje medžiagoje. Ieškant kaip ir iš kur šis daiktas pateko į Vilniaus senamiestį, pavyko rasti įdomių faktų. Pasirodo, kad Hortenzija Bogarnje, Napoleono Bonaparto podukra ir Olandijos karalienė, dovanodavo karneolio gemas su arabiškais įrašais Prancūzijos armijos karininkams kaip amuletus, saugančius juos karinėse kampanijose (plačiau galima rasti čia).
Tai, kad karneolio gemos turi magiškų galių, buvo tikima seniai. Pats Napoleonas Bonapartas Egipto kampanijos metu 1799 m. įsigijo tokį amuletą ir visuomet turėjo jį su savimi. Po mirties amuletas atiteko jo sūnėnui Napoleonui trečiajam, kuris jį nešiojo prisikabinęs prie laikrodžio. Galiausiai talismaną paveldėjo jo sūnus Napoleonas Eženas, kuris 1879 m. žuvo Pietų Afrikoje kare su zulusais. Istorinis amuletas nuo žuvusiojo palaikų buvo pavogtas ir niekuomet neatsirado.
Hortenzijos Bogarnje asmeninis gyvenimas nebuvo laimingas - ji buvo priversta ištekėti už nemylimo vyro, mirė jos mažametis sūnus. Paguodos ji ieškojo teikdama labdarą vargšams, užsiimdama kita labdaringa veikla. Apie 1807 m., grįžusi iš Olandijos į Paryžių, ji pradėjo dovanoti "turkiškus graviruotus akmenėlius" Prancūzijos armijos karininkams. Šie į karalienės dovanas iš pradžių žiūrėjo skeptiškai, tačiau po kelių karinių kampanijų pasklido gandas apie amuletų galias. Amuletai tapo labai vertinami ir paklausūs. Kariai, praradę amuletus, kreipdavosi į karalienę atsiųsti jiems kitą, moterys prašydavo akmenėlių savo kariaujantiems vyrams ar mylimiesiems. Labai tikėtina, kad vienas iš tų amuletų ir buvo prarastas Vilniuje. O mes jį iš naujo radome. Kaži, ar dar veikia?
 |
| 3 pav. Universali linijinių pėstinikų (1) ir žandarmerijos rezervo būrio (2) sagos Fig. 3. Universal button for linear infantry (1) and button of compagnie de réserve of Ariege department (2) |
Pasitaikė viena saga, priklausiusi Imperatoriškosios žandarmerijos rezervo 10-ojo legiono Ariežo departamento būriui (pav. 3:2). Žandarmerijos rezervo būriai saugodavo kalėjimus, kitus valstybinius pastatus. Priklausomai nuo departamento dydžio ir saugomų objekto skaičiaus būriai buvo skirtingo dydžio. Arježo departamento būrys buvo 6-osios klasės, t. y. jį sudarė tik 36 žmonės. Reguliarioji kariuomenė būdavo nuolat papildoma kariais iš rezervo būrių. 1812 metais iš visų 107 žandarmerijos rezervo būrių į kariuomenę buvo paimti 1053 žmonės.
 |
| 4 pav. Signetinis žiedas su karneolio akute. Karalienės Hortenzijos dovana? Fig. 4. Signetic ring with cornelian intaglio. Gift of Queen Hortense? |
Tačiau įdomiausias radinys yra signetinis žiedas su karneolio gema, kuri išraižyta arabiškus rašmenis primenančiais simboliais. Pats žiedas, atrodo, yra sidabrinis, paauksuotas, jo lankelis nulūžęs. Kitoje žiedo akutės pusėje įbrėžti susikertantys, saulutę sudarantys brūkšniai.
Pusbrangis karneolio akmuo juvelyrikoje naudotas nuo seniausių laikų - papuošalai su karneoliu buvo gaminami Senovės Egipte, Kretos-Mikėnų kultūroje, signetinius žiedus su karneolio akute plačiai naudojo romėnai. Arabų kraštuose signetiniai žiedai naudoti korespondencijai antspauduoti. Skirtingai nuo europietiškų, kurie buvo spaudžiami į vašką, arabiški spaudai buvo tepami rašalu ir spaudžiami ant popieriaus. Spauduose dažnai būdavo užrašomas savininko vardas arba inicialai. Prancūzijoje tokias gemas su arabiškais rašmenimis vadino turkiškais akmenėliais, tačiau iš tikrųjų jos kilusios iš Irano, Afganistano ir kitų arabų šalių. Vilniaus universiteto Orientalistikos centro arabų kalbų specialistai nustatė, kad žiedo akutėje išraižyti ženklai nėra arabiški rašmenys (už konsultacijas nuoširdžiai dėkoju arabų kalbų ekspertui Algimantui Litvinui ir jo kolegoms).
 |
| Pav. 5. Hortenzija Bogarnje Fig. 5. Hortense de Beauharnais |
Tai, kad karneolio gemos turi magiškų galių, buvo tikima seniai. Pats Napoleonas Bonapartas Egipto kampanijos metu 1799 m. įsigijo tokį amuletą ir visuomet turėjo jį su savimi. Po mirties amuletas atiteko jo sūnėnui Napoleonui trečiajam, kuris jį nešiojo prisikabinęs prie laikrodžio. Galiausiai talismaną paveldėjo jo sūnus Napoleonas Eženas, kuris 1879 m. žuvo Pietų Afrikoje kare su zulusais. Istorinis amuletas nuo žuvusiojo palaikų buvo pavogtas ir niekuomet neatsirado.
Hortenzijos Bogarnje asmeninis gyvenimas nebuvo laimingas - ji buvo priversta ištekėti už nemylimo vyro, mirė jos mažametis sūnus. Paguodos ji ieškojo teikdama labdarą vargšams, užsiimdama kita labdaringa veikla. Apie 1807 m., grįžusi iš Olandijos į Paryžių, ji pradėjo dovanoti "turkiškus graviruotus akmenėlius" Prancūzijos armijos karininkams. Šie į karalienės dovanas iš pradžių žiūrėjo skeptiškai, tačiau po kelių karinių kampanijų pasklido gandas apie amuletų galias. Amuletai tapo labai vertinami ir paklausūs. Kariai, praradę amuletus, kreipdavosi į karalienę atsiųsti jiems kitą, moterys prašydavo akmenėlių savo kariaujantiems vyrams ar mylimiesiems. Labai tikėtina, kad vienas iš tų amuletų ir buvo prarastas Vilniuje. O mes jį iš naujo radome. Kaži, ar dar veikia?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą